Socialinių emocinių kompetencijų lavinimas ugdymo įstaigose
Straipsnio autoriai:
Irma Liubertienė, BCS International vyr. konsultantė, LPI akredituota lektorė
Sveikos gyvensenos institutas, Grybo g. 7, Vilnius, Lietuva. [email protected]
Reda Kunickienė, Raseinių pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė, Emocinio intelekto trenerė
Raseinių pedagoginė psichologinė tarnyba, V.Grybo g. 33, Raseiniai, Lietuva. [email protected]
Jurgita Zabulytė Kupriūnienė, Socialinės gerovės katedros lektorė, sertifikuota ugdomojo vadovavimo (koučingo) specialistė
UK Medicinos fakultetas, Utenio a. 2, LT-28421, Utena, Lietuva. [email protected]
Santrauka
Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą ir teigiamą jo įtaką vaikų psichikos sveikatai. Socialinės emocinės kompetencijos – tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje. Yra nustatyta, kad mokymuisi daro įtaką daugybė socialinių ir emocinių veiksnių. Į mokyklą ateinantis neramus, baimingas ar besijaučiantis svetimas mokyklai vaikas – tai vaikas, kurio gebėjimas mokytis yra sumažėjęs. Mokykla, kurioje patyčios yra kasdienis reiškinys, nėra ta vieta, kurioje vaikai jaučiasi skatinami mokytis ir bręsti. Todėl socialinis emocinis ugdymas organizuojamas taip, kad vaikai ir suaugusieji (t. y. ne tik mokiniai, bet ir mokytojai, tėvai) įgytų žinių, nuostatų, įgūdžių ir kompetencijų, būtinų psichikos sveikatai stiprinti ir išsaugoti.
Visuomenės raidos dėsningumai lemia, kad reikšmingos žmogiškosios patirtys daro įtaką mūsų veiklai, mąstymui, verčia keisti pažiūras ir perkainoti vertybes. Kaita neišvengiama visose mūsų kultūros srityse, tačiau švietimo sritis ypatingai reikalauja itin glaudaus bendradarbiavimo tarp visų vaiko gerove suinteresuotų pusių ir pastangų kuriant sveiką, kūrybišką, palaikančią ugdymosi aplinką. Pokyčiai reikalauja naujų žinių, požiūrių ir patyrimų. Būtent patyriminė praktika yra efektyviausia priemonė savęs pažinimui ir tobulėjimui. Jei žinosime, kaip tvarkytis su pokyčiais, išvengsime emocinio ir profesinio nuovargio ir nežinomybės dėl ateities. Norint išvengti kaitos, jaučiame nuolaitinę įtampą, todėl vertėtų ne vengti jos, o kurti ją patiems, t. y. keisti savo praktiką taip, kad pokyčiai ne keltų įtampą ir vargintų, o taptų savastimi.
Emocinio intelekto sąvoka apima gebėjimą jausti, suprasti kitų žmonių jausmus, valdyti nuotaiką bei kontroliuoti impulsus, susidoroti su frustracija bei kasdienio gyvenimo reikalavimais. Socialinės emocinės kompetencijos – tai gebėjimai dirbti kartu su kitais, produktyviai mokytis, atlikti svarbiausius vaidmenis šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje.Tyrimai rodo, kad emocinis intelektas - socialiniai ir emociniai įgūdžiai - daug svarbesnis vaiko sėkmei už kognityvinį intelektą, matuojamą IQ. Emocinį vaiko intelektą galima ugdyti visuose jo amžiaus tarpsniuose. Stebima, kad dėl socialinio emocinio ugdymo stiprėja teigiamos mokinių nuostatos mokyklos atžvilgiu, mažėja rizikingo elgesio, gerėja mokinių pasiekimai.
Šio straipsnio tikslas- aptarti socialinių emocinių kompetencijų lavinimą ugdymo įstaigose.
Mokykloje mokoma daugybės dalykų, kurių ne visuomet prireikia tolimesniame gyvenime. Pasak Čedavičienės D. (2008) mokytojai, dažniausiai nerimaujantys dėl mokinių matematinio ar kalbinio neraštingumo, pradeda suprasti, kad egzistuoja kitas, dar didesnį rūpestį keliantis trūkumas: emocinis neraštingumas. Mokytis pažinti savo jausmus ne ką mažiau svarbu nei lavinti skaitymo ar skaičiavimo įgūdžius. Gebėjimas susirasti draugų ir puoselėti draugystę, sėkmingai įsitraukti į grupę, inicijuoti pokalbį ir išklausyti, atskleisti save, drąsiai pasipriešinti skriaudėjams, atjausti kitus, įveikti sunkumus, išspręsti konfliktus, būti savikritiškam, motyvuoti save sudėtingomis aplinkybėmis, drąsiai žvelgti į sunkumus, nesidrovėti artimumo yra tie įgūdžiai, kurie reikalingi gyvenime norint būti sėkmingu ir laimingu. Kaip teigia Lekavičienė R, Antinienė D. (2012) aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimas ir supratimas, jų valdymas bei kontrolė, empatija ir t.t. skatina efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai veikia individualius sprendimus bei, apskritai, asmens psichologinį funkcionavimą. Todėl teigiama, kad emocinis intelektas yra gana patikimas asmeninio ir profesinio gyvenimo sėkmės rodiklis. Sėkmės susilaukiama tada, kai dėmesys skiriamas savęs pažinimui, lankstumui, savikontrolei, efektyviam konfliktų valdymui. Visa tai siejama ne tiek su akademiniais gebėjimais, bet su asmens emocine patirtimi.
Kognityvinis intelektas (IQ) ir emocinis intelektas (EQ) koreliuoja, tačiau nėra susiję priežasties pasekmės ryšiais. Aukšto intelekto, išsilavinęs žmogus gali būti vienišas ir nelaimingas, nes nepakankamai išugdyti emociniai socaliniai gebėjimai, todėl santykiai su aplinkiniais gali būti komplikuoti. Galime stebėti ir atvirkščiai, žmogus, kuris baigė mokyklą žemais akademiniais įvertinimais ir nepasižymi aukštu intelektu, vėliau gali tapti itin sėkmingu verslininku ir kompanijos lyderiu. Dėl išlavinto emocinio intelekto jis geba tapti lyderiu, rodyti iniciatyvą ir įkvėpti aplinkinius.
Socialinių emocinių kompetencijų ugdymas yra procesas, kuris apima žinių, nuostatų ir įsitikinimų, susijusių su penkiomis pagrindinėmis kompetencijomis, formavimą ir ugdymą, jame dalyvauja tiek vaikai, tiek suaugusieji:
1. Savimonė – geras savo emocijų ir vertybių, kurios tarnautų atsparumui ir gebėjimui save apriboti, žinojimas: tikslus savęs suvokimas, atpažinimas savo stiprybių, poreikių ir vertybių, aktyvus veikimas, dvasingumas, savo emocijų identifikavimas ir atpažinimas;
2. Atsakingas sprendimų priėmimas – moralūs ir konstruktyvūs sprendimai, susiję su asmeniniu ir socialiniu elgesiu: problemos identifikavimas, situacijos analizė, problemos sprendimas, veiksmas, įvertinimas, asmeninė, socialinė moralinė atsakomybė;
3. Tarpusavio santykiai – pozityvių santykių formavimas, darbas komandoje, veiksmingas konfliktų sprendimas: komunikavimas, socialinis įsitraukimas, santykių kūrimas, darbas bendradarbiaujant, derybiniai gebėjimai, atsisakymo gebėjimai, konfliktų valdymas, gebėjimai ieškoti pagalbos ir ją rasti.
4. Socialinis sąmoningumas – supratimas ir empatiškumas kitų atžvilgiu: sugebėjimas pažvelgti iš kito perspektyvos, empatiškumas, socialinės įvairovės pripažinimas, atsakomybė už kitus.
5. Savitvarda – emocijų ir elgesio valdymas siekiant savo tikslų: impulsyvumo kontrolė, streso valdymas, motyvacija ir disciplina, tikslų nusistatymas, organizaciniai gebėjimai.
Šios išvardintos socialinės emocinės kompetencijos apima daugelio ankstesnių autorių tyrinėtas ir aprašytas socialines emocines kompetencijas (J.D. Mayer ir R.Salovej, 1997; J.D.Mayer ir kt, 2000; R.Bar-On, 1997; D.Goleman, 2001; T.Sparrow, A.Knight 2006; S.Neale ir kt., 2009).
Dar 2002 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos paskelbtoje ataskaitoje „Smurtas ir sveikata“ prievarta buvo nedviprasmiškai įvardinta kaip visuomenės sveikatos problema. 2008 m. ES konferencijoje „Dirbkime kartu siekiant psichikos sveikatos ir gerovės“ pasirašytame pakte teigiama, kad psichikos sveikatą ir gerovę politiniais sprendimais reikia padaryti pagrindiniu prioritetu. Kaip viena svarbiausių veiklos sričių buvo išskirta jaunimo psichikos sveikata ir švietimas. 2008 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Nacionalinę smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos vaikams 2008–2010 metų programą, kuri skirta diegti kompleksines priemones visų rūšių smurtui prieš vaikus šalinti. 2009 m. rugsėjo 29–30 d. Stokholme vykusioje konferencijoje „Vaikų ir jaunimo psichikos sveikatos ir savijautos gerinimas“, daug dėmesio buvo skirta ugdymo aplinkos vaidmeniui užtikrinant vaikų ir jaunimo psichikos sveikatą. Pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie socialinį emocinį ugdymą, kuris laikomas viena veiksmingiausių geros vaikų psichikos sveikatos užtikrinimo ir smurto prevencijos priemonių. Teigiama, kad šio ugdymo rezultatas – gyvenime svarbūs įgūdžiai – tai grandis, susiejanti akademines žinias su sėkme mokykloje, šeimoje, bendruomenėje, darbo vietoje.
Pasak britų psichologo, psichoterapeuto, emocinio intelekto eksperto Stephen Neale, kartais net labiausiai išsivysčiusiose šalyse mokymo sistemos nėra subalansuotos. Per daug dėmesio skiriama loginio mąstymo vystymui ir per mažai emociniam intelektui. Tačiau labiausiai reikia lavinti limbinius smegenis (emocines smegenis). Būtent limbinė smegenų dalis yra atsakinga už visas mūsų emocijas, įsitikinimus, vertybes, hormonų pokyčius, sprendimų priėmimą ir elgesio pokyčius. Ji mūsų gyvenimui turi daug daugiau įtakos nei racionalioji mūsų smegenų dalis. Limbinė smegenų dalis gali apdoroti iki 6,000,000,000 bitų informacijos per sekundę, kai tuo tarpu už loginį mąstymą atsakinga smegenų dalis apdoroja tik iki 100 bitų informacijos per sekundę. S. Neal atkreipia dėmesį į tai, jog turime taip parengti mokymo programas, kad emocinis intelektas lydėtų kiekvieną pamokos aspektą. Tuomet pagerėtų egzaminų rezultatai, o vaikai išmoktų, kaip geriau panaudoti savo smegenų dalį atsakingą už kūrybingumą – mokytųsi mastyti originaliai.
S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson L. papildė ankstesnius tyrinėtojus ir išskyrė 17 socialinių emocinių kompetencių, kurios gali būti ugdomos, lavinant limbinius smegenis arba emocinį intelektą.
1.Gebėjimas tenkinti bazinius emocinius poreikius (saugumo, dėmesio, autonomijos ir kontrolės, privatumo ir refleksijos, reikšmingų santykių, tobulėjimo);
2. Gebėjimas gyventi, vadovaujantis asmeninėmis vertybėmis;
3. Savivertė (gebėjimas besąlygiškai priimti ir vertinti savo asmenybę);
4. Pagarba kitiems (gebėjimas besąlygiškai priimti ir vertinti kitų asmenybę);
5.Emocinis savęs suvokimas (gebėjimas analizuoti ir suvokti savo jausmus, emocijas, intuiciją);
6. Emocinis kitų suvokimas (gebėjimas analizuoti ir suvokti kitų jausmus, emocijas);
7. Gebėjimas valdyti stresą;
8. Pozityvumas (gebėjimas išlikti optimistiškai realistišku);
9. Pusiausvyra (gebėjimas optimaliai paskirstyti turimus resursus (laiko, energijos) įvairioms gyvenimo sritims – darbui, asmeniniam gyvenimui, pomėgiams);
10. Gebėjimas valdyti pokyčius;
11. Autentiškumas (gebėjimas išlikti savimi skirtingose socialinėse situacijose);
12. Aktyvi refleksija (gebėjimas aktyviai mokytis iš savo asmeninės patirties);
13. Pasitikėjimas (gebėjimas optimaliai pasitikėti kitais);
14. Gebėjimas valdyti konfliktus;
15. Atvirumas (gebėjimas optimaliai atvirai reikšti savo mintis ir jausmus);
16. Gebėjimas bendradarbiauti su kitais;
17. Parama (gebėjimas efektyviai padėti ir palaikyti kitus).
Socialinių emocinių kompetencijų formavimasis ir įtaka gyvenimo kokybei bei mokymuisi. D. Goleman (2003) teigimu, šeima yra mūsų pirmoji emocinio gyvenimo mokykla: bendraudami su artimiausiais žmonėmis, mes mokomės suvokti savo pačių jausmus, į juos reaguoti, numatyti, kaip į juos gali reaguoti kiti, taip pat suprasti ir išreikšti savo viltis ir baimes. Todėl artimiausi vaikui suaugusieji- tėvai, mokytojai, vaidina svarbiausią vadmenį vaiko emocinių socialinių kompetencijų ugdyme.
Iš visų emocinio intelekto įgūdžių gebėjimas sutarti su kitais labiausiai prisideda prie sėkmės ir pasitenkinimo gyvenimu jausmo. Socializacijos procesas prasideda nuo vaiko įgimto temperamento sąveikos su suaugusiojo reakcija į jį ir pasireiškia dar kūdikystės laikotarpiu (kūdikis bendrauja šypsniu, žvilgsniu). Ikimokyklinio amžiaus vaikai socialinių įgūdžių įgyja ne tiek iš suaugusiųjų, kiek iš sąveikos su kitais vaikais. Vaikystėje patirtas atstūmimas – vienas iš rizikos faktorių, kad paauglystėje vaikas gali prasčiau mokytis, turėti emocinių problemų, nusikalsti. Prasti socialiniai įgūdžiai ypač išryškėja, kada vaikai bando susidraugauti. Tokie vaikai nori dalyvauti kitų veikloje, bet pasirenka klaidingą taktiką. Populiarūs vaikai prie nepažįstamų bendraamžių linkę artėti palaipsniui, kontaktas paprastai pradedamas žodžiu (klausiant, komentuojant). Todėl užsimezgusias vaikų draugystes būtina vertinti rimtai. Svarbu, kad suaugęs žmogus sudarytų sąlygas vaikui bendrauti su bendraamžiais, leistų ieškoti tinkamų komunikavimo būdų (klysdami vaikai aptinka, kurie būdai yra veiksmingi), rodytų asmeninį pavyzdį. Šeimyniniai pokalbiai – vienas iš pagrindinių būdų mokyti vaikus socialinio komunikavimo. Kuo anksčiau vaikas girdi, kad šeimoje pagarbiai, mandagiai bendraujama (išklausoma, domimasi kitu, paisoma nuomonės, dalyvaujama pokalbyje), atspindimi kito jausmai, kreipiamas dėmesys į visus, tuo anksčiau tą pradeda taikyti komunikuodamas su bendraamžiais. Humorui šeimoje taip pat turėtų būti skiriama pakankamai dėmesio ir laiko. Lengviausias būdas – tiesiog drauge žaisti: kurti juokingus pasakojimus, dainas, maivytis, kvailioti. Humoras suteikia vaikams galimybę tvarkytis su stresu, nerimu, pykčiu, gali padėti išreikšti tai, ką sunku pasakyti. Vertinga skatinti vaikus juokauti ir pastebėti humorą net sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis. Tačiau ir juokaujant turi būti užtikrintas asmeninis ir kito žmogaus orumas bei pagarba.
Kušlevič - Veršekienė D., Pukinskaitė R. (2009) nagrinėjusios paauglių emocinį intelektą, pastebi, jog patiriami sunkumai paauglystėje iš dalies priklauso nuo emocinio intelekto lygio, individualių vaiko savybių, jo aplinkos, socialinės kompetencijos, neigiamų aplinkos įvykių, jų reikšmingumo bei jų pasikartojimo dažnio. Iš tėvų ir mokytojų surinkta daug informacijos, akivaizdžiai patvirtinančios, kad nemaža dalis paauglių yra emociškai pažeisti: yra vieniši ir kenčia nuo depresijos, jaučia stiprų pyktį, negali valdyti emocijų, yra nervingi, linkę nerimauti, impulsyvūs ar net agresyvūs. Autorių atlikto tyrimo metu nustatyta, kad bendras emocinis intelektas (EQ), adaptyvumas, tarpasmeninių santykių ir asmens vidiniai gebėjimai yra teigiamai statistiškai reikšmingai susiję su geresniais mokymosi laimėjimais. Geriau besimokantys paaugliai dažniau jaučiasi laimingi, jie efektyviau prisitaiko prie pokyčių, geriau susitvarko su kasdien iškylančiomis problemomis, jų geresni tarpasmeniniai santykiai. Autorių teigimu, sėkmę mokykloje lemia ne tiek vaiko žinios ar ankstyvi skaitymo įgūdžiai, kiek emociniai ir socialiniai įgūdžiai: pasitikėjimas savimi, domėjimasis aplinka, žinojimas, kokio elgesio iš tavęs laukia kiti ir kaip susivaldyti, kai nori pasielgti netinkamai, gebėjimas išlaukti, laikytis nurodymų, kreiptis į mokytojus pagalbos, mokėti išreikšti poreikius ir sutarti su kitais vaikais. Galima būtų teigti, kad emociniai įgūdžiai: savęs ir savo jausmų suvokimas, pažinimas, kitų žmonių (bendraamžių) pajutimas, gebėjimas prisitaikyti prie bendraamžių, gebėjimas daryti kompromisus bei efektyvus prisitaikymas prie pokyčių, sąlygoja aukštesnį savęs vertinimą, efektyvesnį savo galimybių realizavimą, geresnius tarpusavio santykius su bendraamžiais, dažniau jaustis laimingesniais, būti optimistais.
Analizuojant emocinio intelekto lavinimo naudą, pastebėta, jog:
- Po emocinių – socialinių įgūdžių lavinimo užsiėmimų, sumažėjo kreipimųsi į mokyklos direktorių dėl mokinių drausmės pažeidimų.
- Socialiniai ir emociniai įgūdžiai sąlygoja aukštesnius pasiekimus.
- Emocijos aktyvuoja ir chemiškai stimuliuoja smegenis, o tai sąlygoja geresnį informacijos atgaminimą.
- Po 30 emocinių – socialinių įgūdžių lavinimo užsiėmimų sumažėjo priešiškumas ir išaugo prosocialus elgesys.
- Emocinio intelekto lavinimas sąlygoja geresnius dėmesio koncentracijos, mokymosi, bendradarbiavimo įgūdžius, gerina tarpusavio santykius klasėje, mažina smurtą.
- Vaikai, turintys išlavėjusius socialinius įgūdžius, yra sėkmingesni akademinėje veikloje.
- Nerimastingi ir prislėgti mokiniai gauna žemesnius įvertinimus ir dažniau yra paliekami kartoti kursą.
- Žemi empatijos gebėjimai yra susiję su prastais akademiniais pasiekimais.
- Programos, kuriose lavinami socialiniai įgūdžiai, mažina nusikalstamumą, alkoholio ir narkotikų vartojimą bei elgesio problemas.
- Emocinis intelektas stipresnis rodiklis prognozuojant studijų akademinę sėkmę, nei pasiekimų vidurkis bendrojo lavinimo mokykloje.
Pedagogų socialinės emocinės kompetencijos
Lietuvos gyventojų savivertės lygis ir laimės pojūtis yra vienas žemiausių visoje Europoje. Moksliškai įrodyta, kad šie du dalykai yra tiesiogiai susiję. Pagrindiniai žmogaus socialiniai emociniai gebėjimai, tokie kaip savivertė ir pagarba kitam išsivysto mokykliniame amžiuje ir daro esminę įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi ir elgesiui. Lietuvos pedagogų sąmoningumas socialinio emocinio ugdymo ir saviugdos tema yra minimalus. Nėra sukurtų ir nacionaliniu mąstu taikomų įrankių mokytojų socialiniam emociniam intelektui lavinimui.
Čedavičienė D. (2008) pastebi, jog mokymo programos yra gana perkrautos dalykų, keičiasi jų turinys ir temos, todėl nenuostabu, kad mokytojai jaučiasi labai apkrauti ir nesiryžta skirti laiko dar vienam papildomam dalykui. Be to, tikriausiai jokiu kitu atveju mokytojo darbo kokybė nėra tokia svarbi, kaip programose ugdančiose socialines emocines kompetencijas, nes jau pats mokytojo elgesys klasėje yra emocinės kompetencijos arba trūkumo pavyzdys. Ne kiekvieno mokytojo temperamentas tinka tokioms pamokoms vesti, ne kiekvienas gali ir nori kalbėti apie jausmus. Iš pradžių nedaug mokytojų noriai imasi mokytis naujo dalyko, kuris atrodo toks neįprastas, palyginti su kasdieniu darbu.
Lam C. (2014) nurodo gero mokytojo bruožus, kurie, savo ruožtu, lemia mokytojo socialines emocines kompetencijas bei siejasi su Neale S., Spencer-Arnell L., Wilson L. (2009) nurodytomis 17 socialinių emocinių kompetencijų:
1. Patinka mokyti mokyti vaikus – daug džiaugsmo ir pasitenkinimo savo darbu teikianti profesinės karjeros sritis, nors drauge tai taip pat daug pastangų reikalaujanti bei sekinanti veikla. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009)– savivertė, emocinis savęs suvokimas, pagrindiniai emociniai poreikiai).
2. Nulemia pokyčius – leidžia vaikams pasijusti klasėje ypatingiems, saugiems ir užtikrintiems. Mokytojai gali daryti teigiamą įtaką savo mokinių gyvenime. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – emocinis kitų suvokimas, pagarba kitiems, pokyčiai)
3. Skleidžia pozityvią energiją – stengiasi nuolatos būti teigiamai nusiteikę, laimingi ir besišypsantys. Teigiama energija užkrečiama, todėl ja dalinasi su klase.( S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – pozityvumas, pagrindiniai emociniai poreikiai)
4. Geba megzti ir palaikyti asmeninius ryšius – pažįsta savo mokinius, žino, kuo jie domisi ir užmezga su jais ryšį. Taip pat vaikams atskleidžia, kuo domisi patys. Išsiaiškina, kaip vaikams patinka mokytis, stengiasi pažinti savo mokinių tėvus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – emocinis kitų suvokimas, pagarba kitiems)
5. Dirba su šimtaprocentiniu atsidavimu – dirba tobulėdami patys ir įkvepia kitus. Atiduoda visą save patiems sau, mokiniams, jų tėvams, mokyklai ir kiekvienam jais tikinčiam žmogui. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – autentiškumas, atvirumas, bendradarbiavimas, parama).
6. Geba organizuotai dirbti – paskirsto darbus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – balansas, streso valdymas, konfliktų valdymas)
9. Neturi išankstinio nusistatymo – mokytojus, kartas nuo karto stebi ir vertina, tiek formaliai, tiek ir neformaliai (štai kodėl būtina nuolatos dirbti su šimtaprocentiniu atsidavimu). Mokytojus nuolat vertina ir kritikuoja mokyklos direktorius, kolegos mokytojai, mokinių tėvai ir patys mokiniai. Užuot jautęsi įžeisti ar užsigavę, kai kas nors išsako pastabas apie tai, kaip mokote, priimkite konstruktyvią kritiką be išankstinio nusistatymo ir kurkite veiksmų planus. Įrodykite, kad esate gerai dirbantis mokytojas, – toks, kokiu ir siekiate būti. Pasaulyje nėra tobulų žmonių, o galimybių tobulėti visuomet yra. Juk pasitaiko, kad kiti geba pamatyti tai, ko nepavyksta patiems. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – pagarba kitiems, emocinis kitų suvokimas).
10. Kelia reikalavimus – pats mokytojas elgiasi taip, kaip moko kitus. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009)- Ieško įkvėpimo ir jį randa – nestokoja kūrybiškumo. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – Asmeninės vertybės, pagrindiniai emociniai poreikiai)
11. Nevengia pokyčių – yra lankstūs, nesiskundžia dėl pasikeitimų mokykloje. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – pokyčiai, pozityvumas).
12. Reflektuoja – siekia tobulėti kaip specialistas, apmąsto, kaip jis dirba mokytojo darbą- kas pavyko, o ką reikėtų kitą kartą pakeisti. Nuolatos reflektuoja, apmąsto, kaip dirba, kaip patys mokosi iš klaidų, silpnybių. (S.Neale, L. Spencer-Arnell, L. Wilson (2009) – aktyvi refleksija).
Svarbu pažymėti, jog pedagogų ir tėvų socialinio emocinio intekto ugdymui didinant jų socialines emocines komepetencijas reikalinga sisteminė pagalba ir parama. Pačios geriausios socialinio emocinio ugdymo programos vaikams gali būti neefektyvios vien todėl, kad, pedagogo asmenybės elgesys ir asmenininės vertybės kontrastuos su programos nuostatomis, jei kalbėdamas apie empatiją, jis pats jos nejaus, jei mokydamas vaikaus pagarbos jiems nerodys savo elgesiu. Ne veltui yra sakoma, jog vaikai pirmiausia mokosi iš pavydžio. Galime stebėti kaip skiriasi klasės vaikų elgesys ir tarpusavio santykiai priklausomai nuo mokytojo santykio su jais. To negalime išugdyti teorinėmis žiniomis, reikalinga patyriminė praktika, kurios rezultatu bus žinojimas ir patyrimas tapęs asmenybės savastimi. Šiuo metu Lietuvos vykdomas projektas „Emocinio intelekto lavinimas Lietuvos ugdymo įstaigose“, kuriuo siekiama padėti mokytojams nuodugniai suprasti emocinį intelektą ir taikyti jį sau: suvokti nuo ko priklauso santykiai su savimi ir kitais žmonėmis, vystyti savo emocinį intelektą, lemiantį ilgalaikius elgesio pokyčius, suvokiant, kaip savęs ugdymas įtakoja sėkmingą mokymą ir ugdymo įstaigos aplinką, sutelkti dėmesį į tai, kaip taikyti emocinį intelektą visose mokymo srityse, naudojant konkrečias priemones – tiek rodant pavyzdį ir mokant vaikus, tiek perduodant emocinio intelekto taikymo patirtį kitiems švietimo atstovams ir tėvams, taip pat išmokyti įrankių ir technikų,kaip ugdyti emocinį intelektą ir dalintis patirtimi su visais ugdymo įstaigos nariais.
Kaip pastebi Kunickienė R., Neale S. (2015), nors Lietuvos švietimo sistemą nuolat lydi įvairios reformos, tačiau realių pokyčių gyvenimo ir ugdymo kokybėje nėra (veikiau stebima mažėjimo, blogėjimo tendencija). Taip yra todėl, kad tikrosios reformos pirmiausia turi įvykti ne teisės aktuose, bet žmonėse – pedagoginiuose darbuotojuose.
Siekiant išspręsti kilusius sunkumus, mokykla turi veikti kaip sutelkta bendruomenė. Deja, praktinė patirtis rodo, kad tarp mokyklos ir tėvų/vaikų puoselėjami ne abipuse pagarba grįsti bendradarbiavimo ryšiai, bet kasdien vis gilėjanti atskirtis; paprastai ieškoma ne efektyvių problemos sprendimo būdų, bet vis įtikinamesnių įkalčių.
Tyrimo metu dalyviams taikyti emocinio intelekto ugdymo mokymai. Kol kas tai yra vienintelė prevencinė programa Lietuvoje, orientuota ne tik į mokinį, bet, visų pirma, į mokytoją, į jo kompetencijų ugdymą bei psichologinės sveikatos gerinimą.
Siekiant įvertinti emocinio intelekto lavinimo programos dalyvių emocinio intelekto indikatorių teigiamus pokyčius, buvo atliktas tyrimas, kurio metu apklaustas 71 pedagogas naudojant The Limbic Performance Indicators™ for individuals tyrimo instrumentą. Tyrimo rezultatai parodė, kad prieš mokymus žemiausiai įvertinti dalyvių emocinio intelekto indikatoriai „savivertė“, „streso valdymas“, „pusiausvyra“, „atvirumas“, „konfliktų valdymas“ (žr. 1 pav.).
1 pav. Emocinio intelekto indikatorių įvertinimas prieš mokymus (vidurkis; 1-labai žemas, 5 – labai aukštas)
Trys emocinio intelekto indikatoriai buvo įvertinti žemiau nei vidutiniai/normalūs: savivertė, streso valdymas ir pusiausvyra. Aukščiausiai įvertinti „emocinio kitų suvokimo“, „aktyvios refleksijos“ ir „emocinio savęs suvokimo“ indikatoriai.
Po mokymų užfiksuoti teigiami pokyčiai vertinant visus 17 emocinio intelekto indikatorių, o kiekvienas indikatorius atskirai įvertintas aukštesniu nei vidutinis įverčiu (žr. 2 pav.).
2 pav. Emocinio intelekto indikatorių dinamika po mokymų (vidurkis; 1-labai žemas, 5 – labai aukštas)
Didžiausiai pokyčiai po mokymų fiksuoti vertinant “savivertės”, “bendradarbiavimo”, “pozityvumo”, “pusiausvyros” ir „streso valdymo“ indikatorius (žr. 3 pav.)
3 pav. Emocinio intelekto indikatorių pokyčių įvertinimas (vidurkis)
Nors „atvirumo“ įgūdžio lavinimas buvo numatytas tyrimo tiksluose, tačiau pasiekti nepakankamai aukšti pokyčiai. Kita vertus, aukštesni nei tikėtasi gauti „bendradarbiavimo“ pokyčiai.
Analizuojant atskirų dalyvių emocinių indikatorių pokyčius, 2 atvejais užfiksuotas emocinio intelekto indikatorių sumažėjimas (bendras vidurkis), 5 atvejais pokyčiai neužfiksuoti. Galima daryti prielaidą, kad emocinio intelekto mokymai teigiamai įtakojo 83 proc. dalyvių emocinio intelekto indikatorius.
17 proc. individualių atvejų, kuomet neužfiksuoti emocinio intelekto indikatorių pokyčiai taip pat turi būti analizuojami. Tam įtakos galėjo turėti riboti laiko, materialiniai resursai.
Apibendrinant galimateigti, jog Emocinio intelekto lavinimo mokymai turėjo teigiamos įtakos 4/5 mokymų dalyvių emocinio intelekto indikatoriams, visi emocinio intelekto indikatoriai yra glaudžiais tarpusavyje susiję: veikiant (lavinant) vienus indikatorius, keičiasi ir kiti, bei yra susiję su teigiamais asmeniniais bei organizaciniais pokyčiais.
Įžvalgos
- Socialinis emocinis ugdymas organizuojamas kaip procesas, kurio metu vaikai ir suaugusieji įgyja žinių, nuostatų, įgūdžių ir kompetencijų šiose srityse: savo emocijų suvokimas ir valdymas, pozityvių tikslų išsikėlimas ir pasiekimas, kitų globa ir rūpinimasis kitais, pozityvių santykių su kitais kūrimas ir palaikymas, tinkamas tarpasmeninių santykių situacijų valdymas, atsakingas sprendimų priėmimas.
- Socialinio emocinio ugdymo programos diegiamos sėkmingiau, kai pagrindiniai jų įgyvendintojai yra mokyklos mokytojai, o ne išoriniai instruktoriai, kai įsitraukia visi mokytojai, o ne tik jų dalis, todėl būtina lavinti mokytojų emocinį intelektą ugdant jų socialines emocines kompetencijas.
- Emocinio intelekto lavinimas didina aplinkinių žmonių ir savo emocijų pažinimą ir supratimą, jų valdymą bei kontrolę, empatiją, skatinant efektyvų tarpasmeninį bendravimą, pozityviai asmens psichosocialinį funkcionavimą.
Literatūra
- Bar-On R. (2006) The BarOn model of emotional-social intelligence (ESI). [Žiūrėta 2015-02-04] Prieiga per internetą
- Collaborative for academic, social and emotional learning (2015) Social and emotional development [žiūrėta 2015-03-01] Prieiga per internetą < http://www.parenttoolkit.com/index.cfm?objectid=F4111D50-1BF4-11E4-A7A40050569A5318>
- Čedavičienė D. (2008) Socialinio ir emocinio intelekto mokymo reikšmė žalingo elgesio, kvaišalų vartojimo prevencijai.[žiūrėta 2015-03-05] Prieiga per internetą < file:///C:/Users/Admin/Downloads/Development%20of%20Socio.pdf>
- Emocinio intelekto lavinimas Lietuvos ugdymo įstaigose. Programa pedagogams ir švietimo atstovams (2012) Vilnius
- Goleman D. (2003) Emocinis intelektas EQ. Vilnius: Presvika
- Howe, D (2008) “The Emotionally Intelligent Social Worker” Hampshire: Palgrave Macmillan
- Hughes M., Thompson H.L, Terrell J.B. (2009) Handbook for developing emotional and social intelligence. Best Practices, Case Studies, and Strategies. San Francisco: Pfeiffer
- Kinman, G., & Grant, L. (2011). Exploring Stress Resilience in Trainee Social Workers: The Role of Emotional and Social Competencies. British Journal Of Social Work, 41(2), 261-275
- Kunickienė R., Neale S. (2015) Emocinio intelekto lavinimas ugdymo įstaigose: galimybės ir iššūkiai. Tyrimo ataskaita. Raseiniai: Raseinių pedagoginė psichologinė tarnyba
- Kušlevič - Veršekienė D., Pukinskaitė R. (2009) R. Paauglių emocinis intelektas: psichosocialinių sunkumų, stresinių gyvenimo įvykių bei demografinių charakteristikų analizė // Socialinis darbas. Mokslo darbai. Nr. 8(1). Vilnius: MRU
- Lam C. (2014) 11 Habits of an Effective Teacher
- Lekavičienė, R., Antinienė D. (2013). Emocinis intelektas: matavimo problemos ir galimybės. [žiūrėta 2014-12-10] Prieiga per internetą
- Mayer J.D, Salovey P., Caruso D. (2000) Models of Emotional Intelligence. In R.Stenberg, Handbook of Intelligence. Cambridge: Cambridge University Press.
- Neale S., Spencer-Arnell L., Wilson L. (2008) Emocinis intelektas ir ugdymas. Vilnius: Verslo žinios
- Neale S., Spencer-Arnell L., Wilson L. (2009) Emotional Intelligence Coaching: Improving Performance for Leaders, Coaches and the Individual. London: Kogan Page Limited
- Salovey P., Mayer J.D (1997) What is emotional intelligence? In P.Salovey&D.J.Sluyter (Eds.) Emotional Development and Emotional Intelligence. New York: Basic Books
- Shapiro E., L. (2008) Kaip ugdyti vaiko emocinį intelektą: vadovas tėvams. Vilnius: Presvika
- Socialinis emocinis ugdymas. Kas tai? Kuo gali mums padėti? (2009) Švietimo problemos analizė Nr. 10(38) [žiūrėta 2014-10-21] Prieiga per internetą < http://www.nmva.smm.lt/wp-content/uploads/2012/12/Socialinis-emocinis-ugdymas.-Kas-tai-Kuo-gali-mums-pad%C4%97ti-2009-gruodis.pdf>
- Sparrow T., Knight A. (2006) Applied Emotional Intelligence: The Importance of Attitudes in Developing Emotional Intelligence. Cornwal: TJ International Ltd