Interviu su vaikų ir paauglių psichiatru D.Pūru
Jurgita Kotryna Ogulevičiūtė | Alfa.lt
„Tai yra didžiulė mūsų bėda, kurią siūlau be pykčio ir saviplakos pagaliau pripažinti ir pradėti šitą istorinę klaidą ištaisyti. Ji mums be galo daug kainuoja ir gyvybių, ir suluošintų gyvenimų, ir labai ydingų sveikatos ir socialinių politikų“, – sakė Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras.
Dvasinės sveikatos spraga vis dar nepradėta taisyti
Esate nekart pasisakęs apie menką mūsų emocinį raštingumą ir prastą dvasinę sveikatą. Kodėl taip nepažįstame savęs, savo jausmų?
Tai susiję su mūsų valstybės ir tautos tragedija, kuri įvyko XX amžiaus antroje pusėje. Buvome izoliuoti nuo laisvojo arba Vakarų pasaulio, kuriame įsitvirtino liberali demokratija. Ten XX amžiuje žmonės pagaliau atsisuko į save, ėmė analizuoti savo dvasinį pasaulį. Ne tik tyrinėjo žvaigždes, savo planetą, savo kūną, bet ir giluminį jausmų pasaulį, – kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatras D. Pūras. –
Kilo daugybė konkuruojančių psichologinių teorijų, kurios virto praktikomis, kaip geriau pažinti save, pasveikti nuo psichikos negalių, įveikiant vadinamuosius vidinius neurozinius konfliktus. Paaiškėjo, kad žmogui skausminga save tyrinėti, nes ne visada apie save atskleidi malonius dalykus. Tie psichologiniai mechanizmai dar vadinami gynybiniais, kartais žmogui padeda, o kartais ima stabdyti asmenybės raidą ar kitaip kenkti arba susargdinti. Tokia gynyba tampa akla: „Neturiu jokių problemų, atsikabink, pats eik pas psichologus, jeigu tai reikia. Su manimi yra viskas tvarkoje.“
Vakarų pasaulyje tuo metu, kai buvome izoliuoti, įvyko lūžis. Sakyti, kad neturi problemų, vadinasi, prisipažinti, kad nesi brandi asmenybė, atsisakai save pažinti. Tai suprato eiliniai žmonės, nekalbu jau apie politinį, mokslinį elitą. Ištisos sistemos, iki pat ministerijų ir vyriausybių, išmoko save reflektuoti, analizuoti. Tai nereiškia, kad jie imdavo save plakti, nuvertinti ar žeminti. Jie kantriai mokėsi adekvačiai save vertinti, geriau pažįstant save, bet tai įmanoma tik įdedant rimtų pastangų. Kai save geriau pažįsti, atsiranda galimybė tapti sveikesniam.
Įdomiausia, kad, atsivėrus sienoms, praėjus 25 laisvės metams, mums dar nepavyko tokio lūžio pasiekti. Dėl įvairių priežasčių nesugebėjome sveikai užpildyti šios baisios tautos dvasinės sveikatos spragos. Vis dar esame akli savo ir kitų jausmams, nepažįstame ir nenorime pažinti savęs ir kitų.
Vis dar esame linkę viską aiškinti primityviai racionalizuodami. Dar nesuprantame, ką seniai suvokė Vakarų pasaulis, kad 90 procentų mūsų visų, vadinamųjų sveikųjų ir sergančiųjų psichikos ligomis, elgesys yra iracionalus. Kodėl staiga supykstame, kodėl liūdime, kodėl keistais elgiamės, kodėl žmonės geria, muša ar žudo kitus? Čia reikia analizuoti save giluminiais būdais, o ne racionaliai paaiškinti, kad buvau „blogas“, o dabar pasistengsiu būti „geras“. Dauguma mūsų poelgių paslapčių slypi pasąmonės koduose. Mes vis atsisakome žvelgti giliau. Nepaisant to, kad jau trečią dešimtmetį esame tarp pirmaujančių savižudybių rodikliais valstybių ir liekame emociškai neraštingi.
Tai yra didžiulė mūsų bėda, kurią siūlau be pykčio ir saviplakos pagaliau pripažinti ir pradėti šitą istorinę klaidą ištaisyti. Ji mums be galo daug kainuoja ir gyvybių, ir suluošintų gyvenimų, ir labai ydingų sveikatos ir socialinių politikų.
Nuo ko reikia pradėti ją taisyti? Nemažai mūsų žmonių intuityviai jaučia šį žinių trūkumą, kam leidžia finansai, patys, savo lėšomis ieško kelio į visapusiškai sveikesnį gyvenimą, bet reikia sistemingo ir kryptingo sprendimo šiuo klausimu.
Tai yra vištos ir kiaušinio problema. Jeigu piliečiai to norėtų ir iš valstybės institucijų pareikalautų rimtų psichologinių paslaugų prieinamumo taip, kaip jie moka reikalauti vaistus kompensuoti, atlyginimus didinti ar indėlius grąžinti, reikalai pajudėtų. Daug piliečių net nežino, kad jiems ar jų vaikams tokios pagalbos labai reikia. Pavyzdžiui, tėvai pareikalautų, kad jiems reikia išmokti, kaip auginant vaikus, nedaryti auklėjimo klaidų, kai prasideda klasikiniai konfliktai su vaikais. Tėvai dažnai iš nežinojimo ima daryti klaidas, puola į kraštutinumus – arba viską leidžia, arba imasi prievartos prieš vaikus. Liūdna, kai šiandien net iš Seim narių girdime: jeigu bus uždrausta vaikus mušti, tai kaip juos auklėsime?
Pasirodo, XXI amžiuje Lietuvoje tėvai dar nežino, kad yra daugybė gerų neprievartinių vaiko auklėjimo ir disciplinavimo būdų. Tik jų reikia išmokti. Turi būti sukurta lanksčių ir patrauklių programų, kurios padėtų žmonėms praktiškai mokytis, kaip įgyti įgūdžių tinkamai elgtis su paaugliu ar mažu vaiku. Daugybė valstybių seniai sukūrė ir vykdo tokias programas.
Lietuvoje, kaip mums 25 metus aiškina šalies politikai, nėra tokios eilutės biudžete. Kažkada draugas J. Stalinas tokios eilutės neįrašė, todėl Lietuvoje 2015 metų biudžete tokios vėl neatsiras eilutės, skirtos emociniam raštingumui lavinti. Kūdikių ir vaikų globos namams, kur trikdoma vaiko sveikata, vėliau bus skirta daugiau milijonų. O tam, kad tokių namų nebereikėtų (vėl dėl to paties emocinio aklumo), lėšų neatsiras. Todėl beliks tik vėl moralizuoti ir gėdinti paslydusius tėvus ar motinas, taip jie, dar pažeminti, dar labiau prasigers.
Lietuvoje yra penki, daugiausia dešimt, procentų žmonių, kurie patys jau mokosi būti dvasiškai sveikesni. tačiau tik tie, kurie turi tiek pinigų ir gali sau leisti eiti pas psichoanalitiką dvasiškai gydytis, kas Vakaruose vyksta jau daug dešimtmečių.
O ką daryti šeimoms, kurios nėra tokios turtingos kad galėtų susimokėti už savo ar vaikų psichoterapiją. Kaip žinia, Lietuvos sveikatos politikai iki šiol laikos sovietmečio taisyklių ir neleidžia Ligonių kasoms normaliai įkainuoti psichoterapijos paslaugų, o psichologų apskritai nelaiko pilnaverčiais specialistais. Taigi turime daugybę vadinamų rizikos šeimų ir net nebandome joms rimtai padėti susitvarkyti su jausmais, vis dar tebedalijame jiems tik pašalpas.
Patys, apimti bejėgiškumo, kartojame, kad jie prasigėrę, beviltiški, ir kad kitaip nebus, kaip tik vaikus auginti internatuose. Kai taip nusprendžiame, taip ir įvyksta. Mūsų „pranašystės“, mums labai stipriai prie to prisidedant, išsipildo. Britai, norvegai, šveicarai klausia per gausius mokslo renginius, o ką mūsų valstybė daro, kad tokius žmones mokytų tėvystės įgūdžių? Atsakymą jau žinome – biudžete nėra tokios eilutės.
Šis ydingas ratas ir jos sukeltos nesėkmės ir yra mūsų emocinio neraštingumo kaina. Politikai ir valdininkai nesupranta, apie ką čia kalbama. Pradeda moralizuoti, žmones skirstyti į gerus ir blogus tėvus, gerus ir blogus vaikus, šeimas – į „šeimas ir „nešeimas“. Tai ir rodo mus esant emociškai neraštingus. Galima būtų pradžiai Seimo nariams duoti emocinio raštingumo pradžiamokslį, bet vargu ar toks siūlymas bus populiarus tarp politikų, ar neišgirsime, kad jie viską žino ir problemų neturi?
Aišku, pozityvių poslinkių esama, bet jie ateina ne iš valdžios, o iš gerų pasaulio įtakų. Vyrai dabar dalyvauja gimdyme, tikiuosi, kad ne tik dėl mados, o supranta to dalyvavimo prasmę. Prieš ketvirtį amžiaus ne tik vyro į gimdymo namus neįleisdavo, bet ir tik gimusį kūdikį nuo mamos atplėšdavo dėl kokių nors higienos nesąmonių. Kai kurias spragas žmonės, susipažinę su laisvojo pasaulio patirtimi, pamažu užsipildo, bet to per maža.
Visuomenės psichikos sveikata vis dar yra prasta, o ją gerinti pašaukta valstybės psichikos sveikatos politika yra, deja, dar prastesnė. Gerų strateginių dokumentų turime. Bet bandant juos įgyvendinti, nugali senieji papročiai ir tradicinės galios. Valstybės pastangose gerinti visuomenės psichikos sveikatą be konkurencijos dominuoja stigmos tradiciją stiprinančios įstaigos (psichiatrinės ligoninės, psichoneurologiniai pensionatai) ir vaistai. Psichologinių ir socialinių inovacijų plėtra (ta, kuri vyko Vakaruose prieš keletą dešimtmečių) Lietuvoje yra užblokuota.
Todėl nereikėtų stebėtis, kad niekaip neįveikiame savižudybių epidemijos. Kitaip ir būti negalėjo – juk taip ir neturime iki šiol nuoseklios savižudybių prevencijos strategijos, kuri neapsiribotų antidepresantų kompensavimu.
Negebėjimas susivokti savyje pasireiškia tragedijų epidemija šalyje
Šita istorinė patirtis dar giliai glūdi mumyse, nes, kaip esate sakęs, vis dar esame priklausomi nuo prievartos ir klastingos ideologijos mechanizmų.
Taip, ta priklausomybė nuo prievartos kultūros atsiskleidžia per išmoktą`polinkį nežvelgti giliau, vulgarizuoti sudėtingus reiškinius, viską skirstyti į juoda ir balta, viršų ir apačią, šaipytis iš pilietiškų iniciatyvų, siekančių įtvirtinti liberalios demokratijos principus kasdienybėje.
Iš inovatyvių pasiūlymų, kurie itin reikalingi psichikos sveikatos srityje, atvirai šaipomasi, bet kokios alternatyvos uždaroms didelėms psichiatrijos įstaigoms naikinamos. Lyg tęstųsi sovietmetis, klesti konformizmas, geriausia neišsišokti. Galima sutikti, kad priespaudos laikais geriausia neišsišokti, nes tave pasodins į kalėjimą, nužudys ar išveš į Sibirą. Bet kai laisvoje Lietuvoje tėveliai vis dar taip auklėja, kad, bent kartą išsišokus, karjera bus sugadinta, darosi neramu. Būtent tai tenka girdėti, pavyzdžiui, iš būsimų medikų. Tai yra dar vienas nepalankus sociumo dvasinės sveikatos rodiklis.
Mūsų visuomenei, kaip ir individui, kuris neigia savo bėdas ir apsimeta, kad viskas yra gerai, psichiatras turėtų tą pačią diagnozę – gynyba, taip veikia gynybiniai mechanizmai?
Negali sakyti, kad visi, bet didelė, kritinė masė žmonių atsisako save reflektuoti, analizuoti, todėl apskritai visuomenė yra tokiame aklos psichologinės gynybos lygyje. Analogiškai veikia ir sistemos, pavyzdžiui, sveikatos ar socialinės apsaugos. Jos lygiai taip pat, lyg sovietmetis nebūtų praėjęs, yra be galo jautrios netgi konstruktyviai kritikai, iškart užsidaro. Vienaip ar kitaip demonstruoja įsižeidimą, neurotiškai ginasi, įvairiais būdais grąžina problemas tiems „blogiečiams“, kurie jas iškelia.
Lyg politikai ir valdininkai, dažnai susitikdami su užsienio kolegomis, nežinotų, kaip šioje srityje elgiasi vokiečiai ar norvegai. Jų ministerijos nusamdo kuo labiau nepriklausomus ekspertus ir būna jiems labai dėkingos už kritinę analizę. Tik dėl tokios analizės ir nuolatinės nepriklausomos stebėsenos sistemos gali būti sveikos.
O mes 25 metus turime psichikos sveikatos sistemą, kuri nepripažįsta jokios kritikos, neigia, kad stovi ant ydingų pamatų, nevykusiai slapsto neveiksmingumo ir neskaidrumo įrodymus, vėl ir vėl kartoja tas pačias klaidas, tik kasmet su vis didesniais mokesčių mokėtojų pinigais. Kaip tik šiandien, kai kalbamės, spalio dešimtąją, yra Pasaulinė psichikos sveikatos diena. Nenustebsiu, jei šiomis dienomis išgirsime žiniasklaidoje, kad Lietuva turi gerai veikiančią psichikos sveikatos apsaugos sistemą.
